IMG1
Išklausykite

Atviras laiškas buvusiai draugei: „Man tavęs gaila“

Gerda2014-01-13 09:22

Šiandien, kai gavau draugės laišką, nusprendžiau – užteks. Kad sutramdyčiau bejėgišką pyktį, išmečiau jos suvertą draugystės apyrankę, žirklėm išskrodžiau visus pliušinius žaislus, kuriuos man dovanojo. O kai sutemo, sode sudeginau juos, kartu su džiovintomis gėlėmis, gimtadienių ir kalėdiniais atvirukais. Sudeginau net dienoraščius, kurie neužsičiaupdami kalba apie mudvi. Kur mėlynu rašalu išvedžiota tebegyva draugystės ir džiaugsmo istorija.

1/1

Jau dabar matau, kaip tavo žvilgsnis darosi panašus į žvėriuko, užspiesto į kampą. 123rf. asociatyvi nuotr.

Atviras laiškas buvusiai draugei: „Man tavęs gaila“

1 / 1

Jau dabar matau, kaip tavo žvilgsnis darosi panašus į žvėriuko, užspiesto į kampą. 123rf. asociatyvi nuotr.

(1 nuotraukos) 123rf. asociatyvi nuotr.

Visos
Nuotraukos

Po vieną
nuotrauką

Stovėjau, maišiau laužą obels šaka, o kibirkštys lipo į dangų, geso ten. Buvo labai šalta ir nežmoniškai sunku. Dangaus skliautu nuslydo krintanti žvaigždė ir staiga supratau, kad aš ne tik nespėjau sugalvoti noro. Supratau, kad visi mano norai šiąnakt tyliai numirė. Nes tau, aš vis tiek jau niekuo nepadėsiu. Ir tada apsižliumbiau.

Buvai geriausia mano draugė. Dar nuo tų laikų, kai vaikų darželyje kartu rankiojom nuo lapų kirmėles ir mėtėm jas į berniukus. Nuo tada, kai vaikščiojom nudaužytais keliais, nes abi kartu mokėmės važinėtis dviračiais. Nuo tada, kai gaudydavom snaiges liežuviu ir apsimesdavom, kad jos skirtingo skonio – man kramtomos gumos, tau apelsinų. O dabar neliko nieko.

Viskas dėl jo, tiesa? Viskas dėl to vaikino, su kuriuo aš draugavau. Dėl to, su kuriuo tu dabar draugauji, nors žinojai, kiek ašarų ir skausmo tie santykiai man kainavo. Tu išėjai pas žmogų, kuris mane žemino, sutrypė, paniekino. Žmogų, kuris mane žlugdė tol, kol iš manęs neliko visiškai nieko. Kol išdegiau iš vidaus iki juodos tuštumos. Žmogų, kuris sugriauna viską, ką tik paliečia. Žmogų, kuris pamojo pirštu, ir mūsų draugystė subyrėjo tarsi smėlio pilis, kai ją palaižo atriedėjusios bangos.

Ir žinai, man tavęs gaila. Jau dabar žiūrėdama į jus abu, matau artėjančia pabaigą. Aš bandžiau tave perspėti, kabinausi tau į drabužius, klykiau tiesą į akis, sakiau, kad jis niekada nepasikeis, bet tu išėjai, trenkusi durimis. Neišklausei, nepatikėjai.

Ką gi, dabar esi viena. Srėbk tai, ką pati įsipylei. Tik pasakyk, kaip tau sekasi tvarkytis su nemotyvuotais jo pavydo protrūkiais? Kaip tau sekasi amžinai atsiprašinėti, nors nesi niekuo nusikaltusi? Kaip tau sekasi ištisai klausytis kalbų apie tai, koks jis puikus ir kokie visi kiti nevykėliai? O ypač apie tai, kokia nevykėlė esi tu. Kaip tau sekasi slėpti po ilgomis rankovėmis jo pirštų žymes, kurios iš raudonų virsta tamsiai mėlynomis? Kiek kartų spėjai pagalvot apie tai, kad daugiau negali? Kad daugiau nei akimirkos neištversi, kad geriau jau viskas pasibaigtų. Nesvarbu kaip, kad tik visam laikui... Kiek šimtų kartų tau teko verkti, naktį vienai įsikandusiai pagalvės kampą, taip tyliai, kaip tik gali, kad nepabustų tėvai ir nepradėtų klausinėti?

Jau dabar matau, kaip tavo žvilgsnis darosi panašus į žvėriuko, užspiesto į kampą. Pastebėjau – persidažei plaukus. Ką gi jis visada teigė, kad blondinės jam patinka labiau. Numetei kelis kilogramus. Net ne kelis. Keliolika. Vadinasi, ir tau vis primena, kokia esi netobula. Ne tokia, kaip tos panelės, žiūrinčios nuo žurnalų viršelių.

Vis rečiau pastebiu tave mieste. Vadinasi, metei visus užsiėmimus, viską, kas tik gali sukelti jo nepasitenkinimą. Vadinasi, visą laisvą laiką leidi namie, pasidėjusi telefoną greta – o gal paskambins. Gal parašys. Ne vien mane tu palikai. Tavęs savaičių savaites nemato ir kiti draugai, vadinasi, jis pamažu atkerta tave nuo visų, kas galėtų padėti.

Tavo akys paraudę. Dažnai verki. Neišsimiegi. O kažkada buvai džiugi, bendraujanti, linksma kaip pavasarinis drugelis. Ir man taip skauda matyti, kaip tau grubiai, vieną po kito nuplėšia trapius sparnus. Kaip sutraiško juos tarp pirštų ir paleidžia jų dulkes skristi pavėjui.

Parašei man piktą laišką. Paprašei palikti jus ramybėje, nors aš ir taip stengiuosi laikytis nuo judviejų taip toli, kaip tik įmanoma.

Dabar tu esi akla, įsimylėjusi iki ausų ir galvoji, kad aš tau jo pavydžiu. Kai tik ir telaukiu progos, kaip man jį susigražinus... Bet žinai, aš verčiau mirsiu nei dar kartą įminsiu į tą patį mėšlą. 

„Nesikišk. Aš žinau, ko tu sieki. Bandai sugriauti mūsų meilę. Bandai įlįsti tarp mūsų, nors viskas jau seniai baigta, ir jis tavęs nenori. Man papasakojo, kaip tu elgeisi, kaip jo nevertinai ir kiek jam teko per tave ir tavo išsidirbinėjimus iškęsti. Atsiknisk nuo mūsų, kale.“

Aš tau atleidžiu, bet įmečiau tavo laiško ištrauką. Kad tikrai mane pažintum.

Netikiu, kad artimiausiu metu tavo akys ims ir atsivers. Tik žinai, vieną sykį, kai suprasi, kad tau jau gana, paklausk jo, kas nutraukė mūsų santykius. Kas ką paliko.

Bet kuriuo atveju... aš tavęs laukiu. Laukiu, nes kiekvienas turi turėti vietą, kur jam leistų išsilaižyti žaizdas, kur pasakytų, kad esi svarbus ir mylimas toks, koks esi, o ne toks, kokį tave kažkas nori matyti.

Kai galėsi, ateik. Nes aš vis dar prisimenu tas skirtingo skonio snaiges ir tavo krištolinių sparnelių mirgėjimą. Gal mes kartu sugebėsim juos vėl išskleisti.  

Tavo draugė, kuriai pavyko išgyventi.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė